2017 m. balandžio 19 d., trečiadienis

Twin Peaks. Pirmas sezonas. The Last Evening

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pagalvojau tokį visai natūralų ir logišką dalyką: ar Davidas Lynchas buvo narkomanas? Sakysit, kad gal klausimas yra pernelyg besikišantis į kito žmogaus gyvenimą ar tiesiog jį pernelyg analizuojantis, ir sužinoti tikrosios Lyncho lynchiškumo priežasties juk niekas nenori (arba nori, bet bijo, kad gavus atsakymą ta paslaptis sugadins visus su Lynchu susijusius potyrius). Aš pats šitą klausimą suvokiu kaip natūralų, nes visi Lyncho filmai yra pagarsėję kaip tokie, kurių neapsvaigę žmonės turbūt iki galo nesupras, tai lyg ir logiška, kad tokį dalyką turėjo sukurti apsvaigęs žmogus.

Teoriškai šitos informacijos neradau daug (Lynchas kažkur užsimena apie žolės rūkymą jaunystėje, kas jam pačiam atrodo kaip stebuklas, tai tebūnie), bet po paskutinės pirmo „Twin Peaks“ sezono serijos supratau, kad vieną su narkotikais susijusį elementą Lynchas ir visą serialo komanda supranta kaip nuluptą. „Twin Peaks“ yra pripildytas nuo priklausomybės kenčiančių žmonių ir tai yra išnaudojama įvairiapusiškai.

Aišku, kaip jau įprasta šitam seriale, priklausomybės čia yra ne tiek fizinės, kiek emocinės ar žmogiškosios. Veikėjai yra priklausomi nuo santykių ir vieni nuo kitų, ir kuo labiau jie bando pabėgti, tuo stipriau yra įtraukiami atgal.

Pavyzdžiui, vienas mažiausių ir stipriausių šitos serijos momentų yra Henko ir Normos bučinys. Nuo pat Henko grįžimo Norma bandė jo vengti, keliais žodžiais kam nors užsimindama apie jųdviejų istoriją ir sukurdama tikrai nykų tos istorijos vaizdą, ir visgi visuose santykiuose yra kažkokia logiška pradžia, kurioje yra meilė ar bent jau susižavėjimas, ir visos priklausomybės laikosi būtent ant to – žmonės vartoja atsimindami, kaip jiems buvo smagu pirmąjį kartą. Emociškai visi tikisi sulaukti to pirmojo smagumo, net jeigu racionaliai jie supranta, kad taip jau niekada nebus. Taip ir čia Norma ramiai sėdi prie Henko ir leidžiasi pabučiuojama. Iš jos reakcijos spręsti, ar tai jai patiko, ar ji tiesiog bijojo jam priešintis, ar paprasčiausiai pabandė pažiūrėti, kiek jai tas bučinys dar patinka, yra ypač sunku. Tačiau jiedu turi bendrą istoriją ir pamena pozityvius jos elementus, ir visai tikėtina, kad Norma kabinasi būtent už jų.

Visgi gražiausiai ir palaipsniui sukurta priklausomybės istorija man yra Kūperio atveju, kuomet jis po truputį įsimyli Lorą kone iki išprotėjimo (ir gal aš čia šitose situacijose maišau priklausomybę ir meilę, bet minėtais atvejais tai yra kažkas radikalesnio ir intensyvesnio nei paprasta romantika). Prieš kelias serijas tarsi įvyko persilaužimas ir jau niekas šitame seriale neieško Loros žudiko kaip žmogaus, kuris nužudė jų mylimą draugę, dukrą ir panašiai. Dabar visi turi savo motyvaciją, tai darydami ar dėl adrenalino, ar dėl noro žaisti detektyvus, ar dėl, Kūperio atveju, meilės.

Jo susižavėjimas Lora yra sunkiai pamatuojamas ir paaiškinamas, o kalbėti apie tai, kiek jis yra moralus pačios Loros amžiaus prasme, yra dar nesmagiau (jau minėjau, kad tai, jog Kūperį traukia Lora, o jis pats traukia jos bendraamžes, yra vienas nepatogesnių serialo elementų). Tik galima sutarti bent jau dėl to, kad šita situacija nėra sveika. Kai turtuoliu apsimetantis Kūperis žymiajame kazino susitinka su jo ieškotu Žaku, pastarasis yra pateikiamas kaip visapusiškas šlykštynė – iš dalies dėl to, kad jis tarsi didžiuojasi, ką jiedu su Leo darė leisdami laiką su Lora jos mirties vakarą, iš dalies dėl to, kaip Žakas yra pateikiamas režisūros prasme. Jis yra filmuojamas nepatogiai arti, galiausiai yra rodomos tik jo lūpos, kalbančios apie Loros nedorybes, o tai sudėjus su pusiau pasibaisėjusia, pusiau pikta Kyle‘o MacLachlano reakcija gaunamas Kūperio susižavėjimas, dar kartą perkopiantis padorumo ribas. Paskutines dvi serijas jis jau lyg ir buvo supratęs apie savo susižavėjimą Lora, tačiau šįkart ir vėl jam pilnai pasidavė, ir pabėgti nuo jo jis jau neturi kur.

Kaip bebūtų keista, tiesa, ši serija labiau nei bet kuri kita yra paskirta siužeto plėtojimui ir grynai į emocinę pusę atsiremia išskirtiniais atvejais, kas pirmame sezone yra išties neįprasta. Ir tuo pačiu metu tai atrodo nuostabiai, kadangi serialas dar kartą įrodo, kad ir istorijos pasakojimo prasme jis yra nepralenkiamas.

Visa tai yra todėl, kad per pirmą sezoną kurtos istorijos sukūrė iliuziją, kad jos buvo atskirtos viena nuo kitos. Žiūrovams lyg ir buvo parodytas Tvin Pykso miestelio smulkumas ir išryškintas faktas, kad visi žmonės ten vieni kitus daugmaž pažįsta, tačiau tie santykiai buvo parodyti labiau ant prabėgimo, kaip faktai.

Čia jie visi pradeda sueiti į vieną krūvą ir parodo, koks kruopščiai suplanuotas buvo šis sezonas. Net ir ta pašalinė istorija apie nusikaltėlius, kuri tik iš dalies buvo susijusi su Lora ir joje daugiausiai ėjo kalba apie kokaino gabenimą ir nesutarimus tarp bendrininkų, šįkart duoda vaisių. Kai Bobis ateina į namus ieškodamas Šelės, jį užpuola Leo, kurį galiausiai nušauna Henkas – pakankamai persipynusi ir tuo pačiu logiška įvykių seka, paremta veikėjų nesutarimais ir bandymais vieniems kitus užčiaupti.

Net ir nuobodumu visas kitas istorijas pralenkę pasakojimai apie medžio fabriką ir įvairias su juo susijusias machinacijas pagaliau įgauna prasmę ir pagreitį – tiek dėl beveik nužudomos Šelės, tiek dėl Catherine įtarumo, tiek dėl pagaliau įvykusio atskleidimo, kad Josie toli gražu nėra nekalta veikėja ir jiedu su Henku suorganizavo jos vyro mirtį, kad jai atitektų visas fabrikas. Marko Frosto scenarijai visuomet buvo sumanūs, tačiau čia yra tokios istorijos, kurios turėjo būti planuojamos ilgą laiką ir kurios davė tokius rezultatus, kad dar kartą jaučiuosi kaltas, jog bent kurį laiką nepasitikėjau „Twin Peaks“.

Ir visgi svarbiausias serijos momentas įvyksta paskutinėmis sekundėmis, kai į savo kambarį grįžęs ir apie Leo mirtį sužinojęs Kūperis atidaro duris ir yra pašaunamas, ir žiūrovai – nepriklausomai nuo jų nuomonės apie serialą – kitame sezone į jį norės grįžti dar kartą.

Šia prasme „Twin Peaks“ visad buvo nenugalimas. „Kas nužudė Lorą Palmer?“ yra vienas garsiausių klausimų televizijos istorijoje (jam prilygsta nebent žymusis „Who shot JR?“), kuris patraukė pirminį žiūrovų dėmesį, o jį išlaikė nuolatiniai Lyncho ir Frosto triukai. Kūperio pašovimas yra naujausias jų ir patikėkite manimi, išlaukti jo atomazgos bus verta.

Kitos mintys

  • Leo yra pašaunamas, žmonės dingsta ar atsiduria pavojuje, Žaką pasmaugia Lelandas. Serija didesniu nei anksčiau tempu siužetine prasme juda link Loros žudiko išsiaiškinimo ir šioje serijoje įvairių užuominų ir smulkmenų yra apsčiai. Bet dar pakentėkim.
  • Nadina bando nusižudyti ir nors tai yra gana smulkus serijos momentas, jis yra išnaudojamas nuostabiai – tiek parodant, kaip Nadina tarytum romantizuoja žudymąsi ir mirtį (gražus tablečių išdėliojimas yra atitolęs nuo kraupios mirties), tiek Edo požiūriu, kuomet atradęs besižudančią moterį jis yra ramus, galbūt to net šiek tiek tikėjęsis.
  • Kaip ir „Sopranai“, taip ir „Twin Peaks“ sugebėjo išknisti komedijos elementus ten, kur jie neprivalėjo būti, tačiau jie veikė taip nuostabiai. Kaip visad, šitoje serijoje žiba policininkai – jų žargonas ir nusikaltėlių pravardės yra vienas tų absurdiškų dalykų, kuris tampa nuostabiu kontrastu rimtai situacijai (šiuo atveju – Žako pašovimui).
  • Liusės nėštumas yra ne tiek svarbus siužeto posūkis, tačiau net ir jis yra išnaudojamas palankiai, kuomet pirmojo sezono pabaigoje tarytum nėra ekrane pasirodžiusio veikėjo, kuris būtų tik pasakęs savo žodžius ir pasitraukęs. Visais jais serialas rūpinasi ir suteikia jiems gyvenimą už ekrano ribų, o Liusė čia yra vienas ryškesnių pavydžių.
  • Džekobio kaip veikėjo pateikimas taip pat yra nuostabus. Jis gal ir primena šiek tiek išprotėjusį žmogų, tačiau per sezoną parodytas žavėjimasis Lora ar tai, kad ši serija prasideda jo kabinete girdimu paukščių rėkimu bei paplūdimio plakatu tarytum sufleruoja, kad jis gyvena savose svajonėse ir stipriai atitolęs nuo realybės. Ir šiaip, jeigu atėję pas terapeutą pamatytumėt palmes ir paplūdimio vaizdus, ar ilgam norėtumėt ten pasilikti?
  • Vis dar laikausi nuomonės, kad Audrey yra įdomiausia pirmo sezono veikėja vien dėl savo pamatuoto ir intriguojančio neaiškumo. Sprendimas prisijungti prie (vėlgi romantiškai ir nekaltai pateiktų) prostitučių komandos seriale apgaubiamas savotišku švelnumu ir savęs ieškojimu, nors niekas nepaneigs, kad tokioje vietoje įsidarbinanti ir mokykloje dar besimokanti mergina turbūt turi kažkokių rimtesnių problemų. Sudėjus ir jos žavėjimąsi Kūperiu bei kitais vyresniais vyrais beigi jai lovoje belaukiant savo tėvo yra sukuriamas tobulas „Twin Peaks“ derinys, kai klaikiai rimtos ir nepatogios temos yra įvelkamos į tokį gražų pavidalą, kad jos kartais netgi apgauna savo lengvabūdiškumu. Dar kartą atrodo, kad čia yra tik Lyncho pasiekimas.
  • Ir taip užbaigiam vieną nuostabiausių sezonų televizijos istorijoje. Aš besąlygiškai myliu šitą serialą ir man sunku tradiciniais metodais vertinti, ar tai išties yra geriausia bet kokio serialo pradžia televizijos istorijoje, ir gal net nevertinsiu, kadangi „Twin Peaks“ visad atrodo ne kaip televizijos, o kaip atskiro pasaulio dalis, ir vertinimo kriterijai tame pasaulyje yra visiškai kitokie. O tas pasaulis kitose serijose tik išsiplės.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą