2017 m. balandžio 11 d., antradienis

Twin Peaks. Pirmas sezonas. Traces to Nowhere

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Viena žymiausių istorijų apie „Twin Peaks“ filmavimą yra susijusi su Žudiku Bobu.

Tikėtina, kad kai jį vienai akimirkai pirmą kartą pamatėte pirmojoje serijoje ir kiek aiškiau – šioje, išsigandote. Davidas Lynchas tai puikiai žino. Bobą vaidinęs Frankas Silva nėra aktorius, o pats Bobas nebuvo sugalvotas iki serialo filmavimo pradžios.

Silva buvo atsakingas už dekoracijas filmavimo aikštelėje ir prieš vienos scenos filmavimą skubėjo baigti savo darbą, nespėjo ir pasislėpė kažkur, kur jo nematė kamera. Tačiau kamera matė veidrodį, kuriame atsispindėjo pats Silva, ir Davidas Lynchas pasakė, kad šitą žmogų reikia kokiu nors būdu atgrūsti į ekraną.

Toks sprendimas kitokiame seriale būtų sutiktas su pasipriešinimu ar daugybe klausimų – vaidmenį paskirti vidutinio amžiaus vyrui, niekad nebuvusiam prieš kamerą, yra rizikinga. Panašiai reagavo ir šita filmavimo grupė,  tik skirtumas tarp jos ir kitų yra tas, kad Lyncho keistumais visi pasitiki. Ir net jeigu jump scares yra viena labiausiai nuvalkiotų gąsdinimo taktikų, muzika, netikėtumas ir Franko Silva išraiška garantuoja rimtą diskomfortą.

Šitą istoriją papasakojau šiaip, kad būtumėt geriau susipažinę su „Twin Peaks“ užkulisiais. Ir visgi tai, ką reprezentuoja Bobas (nors neįsivaizduoju, kada mes išgirsim jo vardą pačiame seriale), yra svarbu. Nežinau, kiek televizijoje yra serialų, kurie vienoje serijoje gali sutalpinti tiek daug žanrų ir pristatyti juos ne kapotai, o su gražiais perėjimais, visiškai natūraliai ir nepaverčiant to paprastu gebėjimų demonstravimu.

Siaubas nėra pagrindinis „Twin Peaks“ žanras, bet jis bus neabejotinai paveikiausias. Labiausiai dėl to, kad jo dažniausiai nesitiki. Serialas tave įtraukia savo mistika, sužavi savo veikėjais, užburia muzika ir opa – staiga išlenda paslaptinga ranka, paima Loros pakabuką ir Sara klykia kaip išprotėjusi.

Baisių momentų kol kas buvo dar nedaug, net jeigu tie, kurie buvo, neabejotinai veikė. Jie kartu sufleravo, kaip serialas elgsis su savo žanrais. Skirtingų tipų istorijos čia egzistuoja ne vien dėl to, kad paįvairintų siužetą – jos atsiskleidžia per veikėjus ir kartu atskleidžia pačius veikėjus. Praėjusioje serijoje šiuo atveju mes turėjome klykiančią Sarą ir Džeimsui pakenkti pasiryžusį Bobį. Šioje serijoje mes turime Leo.

Kai serijos pradžioje Šelė atranda kruvinus Leo marškinius, galima tikėtis, kad ji į ką nors kreipsis ar jos istorija bus pratęsta bent kelioms serijoms. Vietoje to scenarijus neužsižaidžia – Leo susivokia, kad neturi marškinių, ir nusprendžia dėl to nubausti Šelę. Jis nežino, kad žmona paslėpė kruviną rūbą, bet tokiam žmogui tai nė motais. Jo psichologinę agresiją matėme jau pirmoje serijoje, o suderinus kruvinus rūbus ir žmonos mušimą tampa aišku, kad fiziškai jis yra toks pat neprognozuojamas ir iškyla kaip pirmas rimtas įtariamasis byloje.

Jų, galima tikėtis, bus ne vienas. Antrojoje serijoje Kūperis, besimėgaujantis „Twin Peaks“ malonumais, tokiais kaip pyragai ir medituoti leidžianti aplinka, į darbą kimba taip smarkiai, kad šerifas Trumenas jį sulygina su Šerloku. Palyginimas, sakyčiau, logiškas.

„Twin Peaks“ centre yra viena žymiausių bylų televizijos istorijoje, todėl dabar nuo pradžių yra smagu stebėti, kodėl ji taip nuostabiai veikia. Vienas to pavyzdžių – nenoras paslaptis laikyti pernelyg ilgai. Praėjusioje serijoje susidūrėme su tuo, kad Dona melavo pareigūnams, Lora turėjo kalną pinigų savo slėptuvėje, o Džeimsas slapstėsi nuo policijos.

Markas Frostas, parašęs visas pirmojo sezono serijas, atsakymų stipriai neslepia. Loros pinigai, kaip paaiškėja, priklausė Bobiui, kuriuos jis turėjo atiduoti Leo, todėl veikėjų persipynimas veikia ir toliau – neverta tikėtis, kad Bobio ir Leo pokalbis bus pernelyg civilizuotas.

Džeimsas sakosi esąs išsigandęs dėl tokios padėties ir tiesiog pasimetęs, kuo Kūperis lengvai patiki ir išbraukia jį iš įtariamųjų sąrašo. Visgi Džeimsas pameluoja apie tai, kad pakabukas nepriklauso jam. Vėl matom scenarijaus genialumą – vienas klausimas yra atsakomas, kitas iškart užduodamas.

Panaši situacija yra ir su Donos paslaptimi, kartu susijusia su trečiuoju „Twin Peaks“ žanru – romantika. Nors meilės istorijos čia niekad netaps pagrindiniu akcentu, protingai panaudojama romantika gali išryškinti ryšį tarp veikėjų, kas yra daroma ir šiuo atveju.

Kaip garsiai savo mamai išsipasakoja Dona, naudodama turbūt banaliausius sakinius seriale iki šiol, ji suprato, kad įsimylėjo Džeimsą ir jaučiasi išdavusi Lorą. Tai suprasti nesunku, kadangi geriausios draugės vaikino nuviliojimas sąžinės neglosto niekam. Man labiau užkliuvo tai, kaip greitai serialas su tuo tvarkosi – nuo Loros mirties praėjusios lyg ir vos kelios dienos, tačiau Džeimsas atvyksta į Donos namus vakarienės kaip pilnateisis naujasis vaikinas. „Twin Peaks“ ne kartą pasimes siekiant atrasti tinkamą pusiausvyrą paauglių istorijoje, ir čia yra vienas iš ankstyvųjų to pavyzdžių.

Kitos kol kas atskleistos meilės istorijos dividendų turėtų duoti ateityje. Kūperis lengvai atpažįsta tai, kad šerifas susitikinėja su Josie ir prisideda dar vieną pliusą į savo kone tobulus detektyvo įgūdžius. Edo, Nadinos ir Normos meilės trikampis, atrodo, dar tik ruošiamas, kadangi nieko įdomaus ten dar neįvyko.

Didžiausias meilės istorijų siurprizas pasirodo šios serijos pabaigoje. Joje lėtos ir ilgai tempiančios režisūros dėka atskleidžiama, kad psichiatras Džekobis klausosi Loros konsultacijų įrašų ir turi jos pakabuką. Įsimylėjęs psichiatras, raudantis dėl paauglės pacientės, yra vienas keistesnių „Twin Peaks“ ėjimų kol kas, ir mane jis intriguoja labiau nei bet kas kitas.

Akivaizdu, kad apie jį ateityje sužinosime dar daug. Apžvalgą noriu palikti atkreipdamas dėmesį į mane labiausiai džiuginantį „Twin Peaks“ žanrą – komediją.

Serialas humorą, kaip jau matėte, sugeba traukti iš įvairių situacijų. Stilizuoti veikėjai, tokie kaip Log Lady ar Nadina. Keistas elgesys, toks kaip Liusės ar Pyto. Ir šiaip nekaltų veikėjų naivumas bei elgesys.

„Twin Peaks“ pavadinti komedija būtų kvaila. Ir visgi tokios scenos kaip pyrago vis prašantis Kūperis, išspjauti ar nuryti kavą besirenkantis Kūperis, aukštyn galva kabantis Kūperis... pagavot mintį. „Twin Peaks“ jus išmokys, kaip galima tobulai kurti kontrastus, kuomet panaudojus komediją siaubo ar dramos scenos veikia kur kas efektyviau, ir jūs stebėsitės net žiūrėdami serialą penktą kartą.

Kitos mintys

  • Parodoma trumpa ištrauka, kaip įsimylėję buvo Lora ir Džeimsas. Nesinori, kad serialas tuo piktnaudžiautų, nes apie meilės nuoširdumą galėjom suprasti iš Donos ir Džeimso pokalbių, bet pamatyti Sheryl Lee visad yra smagu.
  • Audrey bando suvilioti Kūperį, o vėliau apsimesdama kvailele pripažįsta tėvui, kad išvijo verslininkus iš susitikimo. Net jeigu neapykanta jai gali augti greitai, pastebėkit, kad jos tėvas yra visiškas cinikas, kuriam nerūpi Loros mirtis, todėl genai daro savo.
  • Catherine ir Benas rengia planą sugriauti Josie gyvenimą ir Benas kažkokiu būdu sugeba tapti dar labiau nekenčiamas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą