2017 m. balandžio 12 d., trečiadienis

Twin Peaks. Pirmas sezonas. Zen, or the Skill to Catch a Killer

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Jeigu ką tik pažiūrėjote trečią „Twin Peaks“ seriją, tikėtina, kad jūsų galva dabar yra pilna klausimų. Ką reiškė tas sapnas pabaigoje, kas buvo tie žmonės Kūperio vaizdiniuose ir kodėl visa tai atrodė beigi skambėjo taip keistai?

Klausimų išties daug, todėl pakalbam apie „Twin Peaks“ muziką.

Jau esu minėjęs, kad Angelo Badalamenti muzika yra bent jau trejete svarbiausių dalykų, kuriuos pasauliui suteikė „Twin Peaks“ (be, sakyčiau, agento Kūperio ir Laros Flynn Boyle, bet čia tik mano nuomonė). Televizijoje muzikine prasme labiau išsilavinusio serialo ir tokio, kuriam muzika turėtų tokią didelę reikšmę, tikrai nėra. Panašiai atpažįstamos yra gal nebent „The Twilight Zone“ ir „Lost“ melodijos, irgi, kaip bebūtų keista, susijusios su antgamtiškus dalykus rodančiais serialais.

„Twin Peaks“ į savo muzikinę oazę įneša pirmosiomis sekundėmis. Serialo pradžia, kurioje svajingai rodomi Tvin Pykso vaizdai, tokie kaip kriokliai ir medžio kirtimas, yra lydima ramios muzikos, kurios žanro lyg ir negalima atspėti, nors tokiu savo neaiškumu ji įtraukia kaipmat.

Didžiausias pliusas, kurį serialui prideda muzika, yra ne tai, kad ji yra nuostabi ištraukus iš konteksto (net jeigu tai galima būtų pasakyti visiškai drąsiai). Visų svarbiausia yra tai, kad muzika yra raktas į daugybę paslapčių, kurias išmėtė Davidas Lynchas ir Markas Frostas. Jie, kaip ir turėtų būti būdinga tokio kalibro kūrėjams, tų paslapčių žodžiais neišaiškina ir pateikia tik užuominas, iš kurių muzika yra neabejotinai ryškiausia.

Muzika šitam seriale tarsi parodo, kaip reikia žiūrėti į tam tikrą sceną. Jau esame kalbėję, kad „Twin Peaks“ turi ne vieną žanrą ir, negana to, tų žanrų neretai negalima atskirti, kuomet nesupranti, ar juoktis šitoje situacijoje, ar bijoti. Nors tai gali būti vienas įdomesnių serialo momentų, kuomet žiūrovai patys pasirenka jo žiūrėjimo stilių, kartais aiškumo reikia.

Pavyzdžiui, istorija su Edo, Nadinos ir Normos meilės trikampiu yra viena keistesnių siužeto linijų, kurias pristatė serialas. Trejetas yra labiausiai iš visų veikėjų nutolęs nuo Loros ir jie yra rodomi vien dėl to, kad yra įdomūs veikėjai, net jeigu neturintys realių pasekmių likusiai serialo daliai.

Jų istorija kartu yra neaiški. Priešingai nei Leo ir Šelės istorijoje, kur teroristu šeimoje yra laikomas vyras, čia Edą įbaugina Nadina. Ji netgi muša vyrą ir ant jo pyksta, o pati yra tinginė, kuri laiko save išradėja. Pamėgti Nadiną šioje situacijoje yra neįmanoma, kadangi ji kankina ir išnaudoja vargšą Edą. Šis jai per klaidą padeda užbaigti kažkokį išradimą, leidžiantį be garso traukti užuolaidas, ir vietoje to, kad džiaugtųsi, jis liūdi, nes į Nadinos pinkles jis klimpsta vis giliau.

Ir jų istorija yra lydima tos linksmosios, gyvosios „Twin Peaks“ muzikos. Ji čia nėra rimta ar paslaptinga; serialas supranta, kokia tragikomiška yra ši situacija ir parodo žiūrovams, kad juoktis iš veikėjų naivumo ar nelaimių yra visiškai normalu.

Net jeigu šios istorijos gryna komedija nepavadintum, humoro spragą serijoje dar kartą lengvai užpildo Kūperis. Kuo toliau, tuo labiau jis naudojasi gerųjų Tvin Pykso žmonių (ypač šerifo ir Liusės) naivumu, kuomet jie nuolankiai tiki FTB agento profesionalumu, kad ir kaip keistai atrodytų jo poelgiai.

Šįkart Kūperis pralenkia pats save. Jis nusprendžia išnaudoti sapno metu atrastą taktiką, kuomet ant lentos surašo visus bylos veikėjus, kurių varde yra „J“ raidė, ir minėdamas juos po vieną meta akmenis į butelį. Ties kuriuo vardu akmuo pataiko į butelį, tas žmogus gali būti įtariamasis. Žinot, dar viena diena Tvin Pykse (Kyle‘as MacLachlanas yra sakęs, kad tai jam buvo smagiausias serialo momentas).

Muzika šioje situacijoje vėlgi padeda, net jeigu jos pagalba nėra tokia reikšminga kaip anksčiau. Nesijuokti iš to, kad Kūperis bando įgyvendinti tokį absurdišką planą, yra sunku, juolab kad visi aplink jį esantis žmonės juo nuoširdžiai tiki ir palaiko.

Kūperio poelgis, tiesa, atlieka kur kas didesnį darbą dviejuose frontuose, kurie serialui yra neįtikėtinai svarbūs. Visų pirmą, šita scena parodo „Twin Peaks“ kūrėjų bebaimiškumą. Kai anuomet (ir, jeigu būsime atviri, netgi dabar) daugelis serialų stengiasi savo pusiau aiškias istorijas užtęsti kuo ilgiau, apsimesdami, kad niekas nesupranta jų paslapčių, „Twin Peaks“ savo visiškai neaiškią istoriją nori atskleisti kuo greičiau. Kol kas žiūrovams vieninteliai rimti įtariamieji šioje byloje buvo žiaurusis žmonos mušėjas Leo ir Loros pakabuką bei įrašus turintis daktaras Džekobis. Kūperio akmenys pataiko būtent į šiuos du vyrus ir žiūrovų įtarimai yra dar labiau įtvirtinami.

Kitas scenos aspektas yra dar svarbesnis. Velniškai svarbus. Kūperis, šerifo Trumeno nuostabai, pamini, kad šią įtariamųjų išsiaiškinimo techniką atrado sapne. Kai daugeliui žmonių tokie absurdiški sapnai per laiką tiesiog nuplauktų, Kūperis jais nuoširdžiai patiki. Todėl nenustebkite, kad atsibudęs po šios nakties sapno jis kaipmat paskambina šerifui Trumenui pranešti, kad žino, kas nužudė Lorą Palmer. Keistajam Kūperiui priimti sapnus pažodžiui yra visiškai normalus gyvenimo elementas.

Jau pasiruošę aptarti sapną? Gerai. Bet aš dar ne.

Dar trys su muzika susijusios scenos sufleruoja kažką, kas mums išties turėtų rūpėti. Pirmoji jų yra tarp Donos ir Audrey užkandinėje. Dvi merginos, kurių mes dar nematėme bendraujant tarpusavyje, nors jau puikiai jas pažįstame, šįkart kalbasi kaip tos pačios tragedijos ištiktos veikėjos. Nesunku atspėti, kad Audrey nelabai liūdi dėl Loros mirties, ir visgi apsimetinėti jai sekasi puikiai.

Kur kas sunkiau tai daryti tuomet, kai antrame plane Audrey išgirsta tą „Twin Peaks“ džiazinę muziką. Ganėtinai ramią, nors tuo pat metu ir užkabinančią. Tokią, kad ji negali nešokti, net jeigu į ją žiūri visi užkandinės lankytojai. Audrey tuo metu rūpi tik ji pati.

Kita scena yra kur kas sunkesnė ir visgi lydima tos pačios muzikos. Loros tėvas Lelandas, žiūrėdamas į savo dukros nuotrauką, šoka pasileidęs tą pačią muziką. Šokis iš jausmingo greitai virsta emocingu, kai vyras apsiverkia, o jo žmona pradeda rėkti. Loros namai skambant tai muzikai pavirsta chaosu, kurio prieš kelias sekundes visai nebuvo.

Trečias kartas, kuomet išgirstame šią muziką, yra jau Raudonajame kambaryje. Tame, kuris atsiranda užmigus Kūperiui po poros siaubo filmą primenančių minučių, per kurias mes pamatome dar baisiau nei įprastai atrodantį Bobą ir paslaptingas eiles deklamuojantį vienarankį vyrą.

Raudonajame kambaryje sėdi ženkliai pasenęs Kūperis, vyresnė nei ją matėme anksčiau atrodanti Lora ir paslaptingasis mažasis žmogus. Tai, ką jis pasako šioje serijoje, man nėra pernelyg svarbu. Seniai esu išmokęs per daug nenagrinėti sapnų scenų, ypač tų, kurios buvo sukurtos „Sopranų“ ar „Twin Peaks“ kontekste. Užuominų yra per mažai, o galimybių per daug, kad situaciją būtų galima interpretuoti logiškai. Mažasis žmogus užsimena apie tai, kad greitai sugrįš Kūperio mėgstama guma ir kaip Lora yra pripildyta paslapčių, ir tai galiausiai nėra svarbu.

Svarbiau yra tai, ką pamatome. Visų pirma, tai yra Kūperio sapnas, todėl ir fantazijos yra jo. Tai, kad jį pabučiuoja Lora Palmer, yra labiau žvilgsnis į tai, apie ką svajoja Kūperis, nei antgamtinių galių iš anapus pasireiškimas. Ką padarysi, juk jis negalėjo būti tobulas ir nesvajoti apie mokyklinio amžiaus mirusią merginą. Apie ją juk svajojo daugelis.

Įdomiausia sapno detalė man (išskyrus tai, kad ir mažasis žmogus, ir Lora šneka keistai; tai buvo pasiekta žodžius tariant atvirkščiai ir atsukus jų tarimą) yra mažylio šokis. Pastebėkite, kad jis yra pagal tą pačią muziką, pagal kurią šoka ir Audrey bei Lelandas. Visus tris muzika užvaldo ir nepaleidžia, priversdama elgtis taip, kaip visiškai nedera konkrečioje situacijoje. Taip, čia yra sapnas, nors jūs „Twin Peaks“ jau žiūrite pakankamai ilgai, kad suprastumėte, jog niekas čia nevyksta be priežasties.

Ir patikėkite manimi, kai sakau, kad serialo keistumai čia tik prasideda.

Kitos mintys

  • Nežinau, ar sapno scena išties yra keistesnė nei ta, kai serijos pradžioje Benas valgo jo brolio iš Prancūzijos atvežtą batoną ir kaifuoja panašiai, kaip žymiojoje „When Harry Met Sally“ scenoje. Nors dabar pilnai džiaugtis tuo Beno entuziazmu yra sunku, nes galiausiai pamačiau, kokie blogi žmonės yra jiedu su broliu.
  • Josie koordinuoja su liokajumi. Tai yra dar viena istorija, kuri su Lora yra praktiškai nesusijusi, nors apie Josie pamatėme užtektinai, kad galėtume sirgti dėl jos gebėjimo pasiekti norimą rezultatą.
  • Į miestelį atvykęs su žmonėmis sunkiai mokantis bendrauti Kūperio kolega Albertas greitai yra nusodinamas šerifo Trumeno. Pripažįstu, kad mažai scenų iki šiol man suteikė tiek džiaugsmo kiek ši.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą