2017 m. gegužės 2 d., antradienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Arbitrary Law

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Kai „Twin Peaks“ žiūrovams pagaliau atskleidė, kas yra Loros žudikas, buvo tik laiko klausimas, kada jo tapatybę išsiaiškins ir Kūperis su pagalbininkais. Turbūt būtų buvę naivu tikėtis, kad tai truks visą likusį sezoną, kadangi serialas visad pasižymėjo nenoru tempti paslaptis, o tos, kurios buvo tempiamos, buvo pateikiamos įdomiai ir naujai, ką šioje situacijoje ilgą laiką daryti būtų buvę išties sunku. Dėl to serialas neužsižaidžia ir jau antroje serijoje po didžiojo atskleidimo leidžia Kūperiui ir draugams sugauti Lelandą, kol šis dar ko nors nenužudė.

Turiu pasakyti, kad toks serialo sprendimas man pačiam atrodo išties protingas, galbūt net užbėgantis žiūrovams už akių – galima tikėtis, kad serialas leis pagauti Lelandą, tik čia viskas vyko pakankamai greitai – ir tuo pačiu veikiantis logiškai per veikėjus, tokiu būdu išnaudodamas visas geriausias savo savybes.

Smulkus, tačiau svarbus praėjusios serijos momentas buvo tuomet, kai Trumenas nusprendė nebetikėti Kūperiu ir jo mistinėmis istorijomis ir remtis tik grynais įrodymais, leidusiais uždaryti Beną į kalėjimą. Praėjusios serijos pabaigoje atrastas Maddy kūnas šią teoriją išmetė visiems iš galvų: tikslios chronologijos nežinau ir Benas gal ir teoriškai galėjo nužudyti Maddy, nors panašu, kad tai visiems pasėja savotiškas abejones, kad viskas yra pernelyg patogu ir aišku.

Tai priveda prie serijos pradžioje pasirodančio momento, kuomet Trumenas ir Albertas, paskutiniu metu pasižymėję pragmatiškumu, parodo, kad visiškai pasitiki Kūperiu ir leidžia jam imtis visų dvasios išvarymų ir panašių ritualų, kad tik jis greičiau atrastų žudiką. Kūperis čia santykinai džiaugiasi gavęs tokį pasitikėjimą ir jį išties priima, ir nors jis atrodo pasitikintis savimi, akivaizdu, kad serijos eigoje jis ir pats ieško išeities ir atsakymų į turimus klausimus ir užuominas. Vėl ir vėl jam buvo sakyta tai, ką pakartoja Maikas – kad Kūperis jau turi visą informaciją, tiesiog jam reikia naudotis labiau širdimi nei protu – ir būtent šioje serijoje viskas atsistoja į vėžes.

Visus galus sujungiantis elementas yra tai, kas pavertė šitą serialą tokiu, koks jis yra: Raudonojo kambario scena vienoje pirmųjų „Twin Peaks“ serijų. Ganėtinai keistu būdu (per nuvykimą pas Donos nurodytą seną moterį, kuri pasirodo nesanti sena, ir šitą detalę serialas pamiršta pernelyg greitai) Kūperis gauna slaptojo Loros dienoraščio dalį, kurioje ji atskleidžia sapnavusi lygiai tą patį sapną su mažuoju žmogumi ir senuoju Kūperiu, ir jam ten papasakojusi apie Bobą. Kūperį ši detalė iš dalies sujaudina, bet labiausiai sukrečia, kadangi net ir jis, panašu, nesitikėjo turėjęs tokį ryšį su Lora.

Įdomu, kad iki didžiosios scenos vienintelė rimta su šia siužeto linija susijusi istorijos dalis yra Donos ir Lelando susitikimas, veikiantis kaip savotiškas tiltas tarp Kūperio užuominos gavimo ir pagrindinės minties atskleidimo. Toje scenoje, kuri išties įdomiai kelia įtampą ir siaubą (nors kiek mažiau subtiliu būdu nei tai prieš dvi serijas darė Lynchas), man yra įdomiau kodėl scenaristai pasirinko būtent ją. Lelando noras su ja šokti, panaši scenos eiga į tą, kurioje buvo nužudyta Maddy, bei Bobo klyksmas sužinojus, kad atrastas slaptas Loros dienoraštis, yra tarsi visos reikalingos užuominos, kad jis ruošiasi užmušti Doną. 

Tai negalėjo būti aiškiai suplanuotas ėjimas, toks kaip Maddy ar Loros nužudymas, nors akivaizdu, kad Lelandas buvo išmuštas iš vėžių – Donos pamatymas su Loros akiniais jį nustebino ir priminė Lorą, taip dar kartą neleidžiant Donai ramiai tapti savo drauge: jau neminint to, kad ji galiausiai savo tikslo atsisakė, dabar ji galėjo mirti vien todėl, kad buvo pernelyg panaši į Lorą. Jų nepatogų ir mirtiną šokį nutraukia apie Maddy nužudymą atvykęs pranešti Trumenas, ir čia pagaliau pasirodo, kad Bobas savo veikla sau yra paspendęs daugiau spąstų nei bet kas kitas. Donos nužudymas šiaip buvo mažai tikėtinas (Lara Flynn Boyle tuo metu buvo per didelė žvaigždė net taip rizikuojančiam seriale), nors prieš porą serijų mums buvo įrodyta, kad Bobo žiaurumo nuvertinti negalima.

Galiausiai, tiesa, jis susiduria su priešu, kurio ir buvo galima tikėtis. Kitų pasitikėjimas Kūperiu ilgainiui priveda ir prie paties agento pasitikėjimo savimi. Jis atsisako visų įprastinių metodikų (man visad iš dalies įdomu, ką apie visą šitą jo užduotį sakytų kokie nors FTB viršininkai, nors atsižvelgus į Albertą ir Gordoną nepanašu, kad šiame pasaulyje jie yra pernelyg griežti) ir atveža tiek Lelandą, tiek Beną, tiek Leo, Bobį, Edą, majorą Brigsą, senąjį viešbučio darbuotoją ir principe visus seriale matytus vyrus (galbūt be Džeimso ir Henko).

Sunku pasakyti, kiek ta scena galėtų veikti nepažįstant šito serialo atmosferos. Taip, gal tai ir kvailas pastebėjimas, kadangi panašiai galima apibūdinti kiekvieną šito (ir turbūt bet kurio kito) serialo sceną, tačiau ši yra ypatinga. Tiek daug laiko mums ir Kūperiui buvo aiškinama apie mistines aplinkybes, tikėjimą ir pasitikėjimą, atsidavimą išorinėms jėgoms, ir galiausiai ateina akimirka, kurioje priešintis nebelieka galimybių. Kūperis atiduoda savo kitoms jėgoms ir net nesinaudoja Maiku kaip Bobo ieškikliu. Jis tiesiog tyli ir pamato vaizdinį po vaizdinio – ar tai būtų Lora, pasakanti, kad ją nužudys jos tėvas, ar milžinas, atiduodantis jam žiedą kaip kokį užstatą už žinias ir pasitikėjimą savimi.

Nuo tos akimirkos aišku, kad serialas žino, ką daro, ir kas jam šioje vietoje buvo svarbiausia. Kadangi žiūrovai jau žinojo žudiko tapatybę, kur kas įdomiau dabar buvo tai, kaip Kūperis ar kiti jį sugaus. Tai parodžius serialas jau netempia gumos (kuri ką tik sugrįžo!) ir nesislepia, galbūt pusę minutės parodant ramų grupės grįžimą į nuovadą ir galiausiai klastingai įmetant rėksmingą ir pavojingą Lelandą į kamerą, per sekundės dalį išsiduodantį kaip Bobas ir niekam nepaliekantį menkiausių abejonių.

Serijos pabaiga man kelia nemažai klausimų dėl ko serialas skubėjo viską taip greitai užbaigti, greitai ir nepatogiai konkrečiai suteikdamas atsakymus, kaip Bobas įsibrovė pas Lelandą, kuo Lora buvo tokia ypatinga, kaip Kūperis anksčiau praleido visas reikalingas užuominas ir panašiai. Net paskutinė scena, kai vyrai nueina į mišką ir kalbasi apie Lelando mirtį atrodo kaip skubus istorijos užrišimas, tarytum užbaigiantis visą serialą. Informacijos apie tai neradau, nors viena iš galimybių galima laikyti tai, jog ši serija buvo devintoji sezone, o po devintųjų serijų kanalai sprendžia, ar serialus atnaujinti dar kuriam laikui; „Twin Peaks“ reitingai antrame sezone buvo ženkliai mažesni ir dėl ABC vadovų raginimų buvo pagreitintas ir žudiko tapatybės atskleidimas, nors jeigu serija buvo kurta kaip potencialiai paskutinė, ji būtų pernelyg keista ir grubi, kad veiktų kaip pabaiga.

Visgi viena pabaigos scena ar labiau detalė yra pribloškianti lygiai taip pat kaip septintosios serijos pabaiga, tik šįkart visiškai kitokiu būdu. Kai nevykėlio Diko rūkymo dėka nuovadoje pasileidžia vanduo, o Lelandas leisgyvis kalba apie visas savo atgailas ir nuodėmes Kūperiui jį laikant ant rankų, religinės temos ir potemės čia veržiasi per kraštus. „Twin Peaks“ niekad nebuvo perdėtai religingas serialas, kartais pasitelkdavęs religinius vaizdinius (tokius kaip Bobio kaip nukryžiuotojo kadras) ar temas (apie Tibetą buvo kalbėta ne kartą), nors su jais nelindo žiūrovams į akis.

Kur kas labiau seriale ir ypač šioje serijoje buvo kabinama tikėjimo ir atsidavimo aukštesnėms galioms tema. Kūperis šioje serijoje tai pagaliau padarė iki galo, gavęs visus reikalingus atsakymus naudodamasis labiau širdimi nei protu, todėl natūralu, kad būdamas su Lelandu jis remiasi tais pačiais principais: Kūperis ką tik kažkokiame lygyje patyrė tikėjimo galią ir nori, kad Lelandas ją patirtų taip pat. Šioje vietoje jau akivaizdu, kad Bobo neliko ir kad scenoje yra tik Lelandas su Kūperiu (ir šalia stovinčiais Albertu ir Trumenu). Kūperis iškart supranta, kad Lelandas pakankamai prisikentėjo privalėjęs tiek laiko gyventi su Bobu ir jam priešintis, ir vienintelis palengvėjimas jam gali būti mirtis. Kūperis, priešingai nei sako intuicija ar blogi filmai, ragina eiti Lelandą link šviesos, kur jis mato grožį ir Lorą. Ta scena yra nuostabi, lydima geriausios per visą serialą Kyle‘o MacLachlano ir Ray Wise‘o vaidybos, ir sugebanti akcentuoti tikėjimo svarbą, tebūnie kad ir pasitelkus perdėm religinius vaizdinius. Serialas apie nužudymą, ilgainiui tampantis serialu apie tikėjimą ir atgailą, yra vertas pagarbos, kurią čia „Twin Peaks“ užsidirba visu kuo.

Kitos mintys

  • Kaip ir prieš dvi serijas Lyncho režisūra, taip ir čia Timo Hunterio darbas skiriasi nuo „Twin Peaks“ tradicijų, tik čia jis yra kur kas labiau išsišokantis nei Lyncho atveju. Nuo pirmų scenų serija atrodo keistai, rodydama veikėjus iš viršaus ar iš apačios, pakreipusi vaizdą ar nepatogiai prie veikėjų priartėdama. Veikiausiai tai nėra atsitiktinumas ir visa tai susiję su serijos unikalumu ir serialo laukiančiais pasikeitimais, tačiau visad subtilumą išlaikydavusi režisūra čia man tiesiog išsišoko per daug (nors pripažįstu, kad scena su mirštančiu Lelandu atrodė tobulai).
  • Liusės, Diko ir Endžio istorija, vykusi paraleliai su Loros žudiko gaudymu, veikė tarytum stipriai kontrastingas priminimas, kad serialas yra ne apie Loros žudiką, o apie miestelio gyventojus. Kartais kvailus, dažnai nelogiškus ir iš paprastų situacijų cirką sugebančius padaryti, bet nuoširdžiai mylimus gyventojus.
  • Džeimso ir Donos istorija dvelkia muilo opera, kuomet Džeimsas lyg ir pasiperša Donai, bet vėliau su ja dėl Maddy mirties kažkodėl išsiskiria, ir jie abu apsiverkę ir nelaimingi, ir „Twin Peaks“ vėl sugeba numesti Džeimsą į pakraštį. Galiu pasakyti tik tiek, kad apie šitą istoriją dar kalbėsim ir kalbėsim.
  • Šįkart pas Beną apsilanko pati Catherine ir džiaugiasi galėdama iš jo tiesiogiai šaipytis, kai tuo tarpu Benas jai bučiuoja kojas kaip vieninteliam žmogui, galinčiam patvirtinti jo nekaltumą dėl Loros nužudymo. Abu veikėjai yra bent iš dalies nekenčiami ir tuo pačiu abu juos čia galima pilnai suprasti, nors pripažįstu, kad kaip ir Pyto piktdžiuga, taip ir Catherine džiugesys šioje vietoje linksmina labiau.
  • Jeigu spręstume pagal paskutinius kadrus, Bobas klaidžioja miškuose ir jį gali ne tik matyti, bet ir pulti pelėdos, tokiu būdu paaiškinant jau visas milžino užuominas. Nenuoseklumu serialo neapkaltinsi.
  • Kai sakau, kad paskutinės scenos atrodo kaip visiškas serialo užbaigimas, tame yra tiesos. Ateinančias serijas atsimenu miglotai, tačiau puikiai žinau tai, kad nuo šiol „Twin Peaks“ atrodys visiškai kitaip ir nežinau, kiek aš to laukiu. Visgi pamatyti tai, kas mus atvedė prie jau už kampo esančio trečio sezono, irgi yra žiauriai įdomu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą