2017 m. gegužės 19 d., penktadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Beyond Life and Death

Kaip ir visus Davido Lyncho darbus, taip ir paskutinę antro „Twin Peaks“ sezono seriją (kuri jau už poros dienų nebebus paskutinė serialo serija) galima interpretuoti įvairiai. Sunkiai, abstrakčiai, bet įvairiai. Ši serija savo esminėmis detalėmis yra žiauriai panaši į tą seriją, kurioje paaiškėjo, kad Bobas yra įsikūnijęs į Lelandą ir kuriame jis nužudė Maddy, nes ją žiūrėdamas irgi negalėjau suprasti, kokiu būdu prieš beveik tris dešimtmečius tokie vaizdai buvo leidžiami rodyti per televiziją, kurią anuomet vis dar žiūrėjo dešimtys milijonų žmonių. Šita valanda yra vienas keisčiausių, jeigu ne pats keisčiausias dalykas, kada nors rodytas televizijos ekranuose, ir turbūt nereikia stebėtis, kad už jį yra atsakingas Davidas Lynchas.

Mane labiausiai įtikinantis šių nuostabiai keistų įvykių paaiškinimas yra susijęs su tuo, kad Lynchas norėjo atsikeršyti ABC televizijos vadovams už visas negandas ir parodė jiems tokį deformuotą, nelogiškai atrodantį vidurinį pirštą, kokio dar niekas nebuvo matęs. ABC stumdė Lynchą ir Marką Frostą liepdami jiems greičiau atskleisti Loros žudiką, kas neabejotinai nuskandino visą serialą tiek kokybės, tiek reitingų prasme.

Dėl to natūralu, kad ABC, jau nusprendę nepratęsti serialo trečiam sezonui, nelabai rūpinosi tuo, ką kuria Lynchas, šiaip iš pagrindų perrašęs originalųjį paskutinės serijos scenarijų iš ganėtinai tradicinio ir nerizikuojančio pastarųjų serijų serialo, į tamsų ir mažai vilties ateičiai suteikiantį reginį. Jis išeidamas norėjo sudeginti – tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme – viską, kas pasitaikė jo kelyje, kas yra gražiausias kerštas, kokį tik gali sugalvoti šitas žmogus.

Tik labiausiai man norisi tikėti kitu variantu. Lynchišku, stebuklingu, teoriniu, mažai tikėtinu variantu, kuris gali būti teisingas tik šito serialo kontekste. Lora Palmer Raudonajame kambaryje pažada, kad ji susitiks su Kūperiu po 25 metų. Tai, kaip jau žinom, yra absoliuti tiesa – net jeigu Kūperis naujajame sezone nesusitiktų su Lora, kas šiaip būtų mažai tikėtina, serialas savo keisčiausią pažadą jau išpildė ir grįžo praktiškai lygiai po 25 metų (jeigu skaičiuosim nuo „Fire Walk With Me“, kurį Lynchas įvardina kaip svarbiausią tvinpyksišką dalį, susijusią su naujuoju sezonu, pasirodymo – lygiai po 25 metų). Šitoje serijoje yra vos kelios istorijos, jos yra didžiąja dalimi neapkrautos (neskaičiuojant Kūperio dalies) ir visos pasibaigiančios su kažkokiu neaiškumu ir kabliuku. Tai, kad Lynchas išties galvojo sugrąžinti serialą po tokio laiko ir užbaigti istoriją, kurią paliko su tiek daug neaiškumų, man yra versija, kuri šitą serialą atitiktų tobuliausiai.

Sugrįžęs į serialą jis viską sutvarko ta prasme, kad viską aplaisto originaliuoju tvinpyksiškumu, net jeigu ir stebuklingai nepaverčia kiekvienos siužeto linijos gera ar įdomia istorija. Praėjusioje serijoje kalbėjau apie vieną banaliausių šio sezono pabaigos dalių, kuomet Dona negalėjo susiprasti, jog Benas yra jos tikrasis tėvas, ir ši serija nelabai paaiškina, dėl ko jos tėvai ir Benas tai taip aršiai nuo jos slėpė. Tačiau šita istorija tampa bent kiek įdomesnė tuomet, kai Donos tėvas nesiruošia ramiai priimti Beno pretenzijų į jo dukrą ir supykęs kala Beno galvą į sieną, pats pradeda klykti kaip koks Bobas, o legendinė verksnė Dona savo ašaras paleidžia dar į nematytą lygį. Ir va matot, turim ženkliai įdomesnę situaciją – tas biologinis tėvas yra jau ne toks įdomus, bet per porą minučių yra visiškai subtiliai pasėjama paslaptis, kas gi išprovokavo tokias šitų žmonių emocijas ir tai juk tikrai negali būti susiję vien tik su tėviškumo įrodymais. Donos, panašu, naujajame sezone nebus, bet tokia minimali paslaptis yra geriau nei banalūs atsakymai.

Nadinos atvejis yra panašus, paliekantis žiūrovus žiaurioje nežinioje su didžiulėmis pasekmėmis. Praėjusioje serijoje ji gavo į galvą su maišu ir buvo stipriai sužeista, o Maikas, panašiai kaip ir Gordono ir Šelės bučinį matęs Bobis, supranta, ką galėjo prarasti ir prisipažįsta meilėje Nadinai. Pati Nadina, tuo tarpu, yra atgavusi savo senąjį protą ir supranta esanti nebe paauglė, kas situacijai nelabai padeda – ji vis dar yra savaip išprotėjusi, ieškanti savo užuolaidų ir negalinti patikėti, kad Edas su Norma stovi kartu jos kambaryje. Tai vėlgi yra, palyginus su bendru kontekstu, trumpa scena, savyje slepianti ypač daug. Nedrąsusis Edas, vos pasiryžęs tuoktis su Norma ir skirtis su Nadina, dabar turės viską pradėti iš naujo ir sunku būtų patikėti, kad jis taip lengvai paliktų savo naujai išprotėjusią žmoną. Pačiai Nadinai tai taip pat yra didžiulis stresas, nes ji akivaizdžiai neatsimena savo nuotykių su Maiku ir su stebuklingomis galiomis, kas veikėjai negali atsiliepti teigiamai. Apie šią paskutinės serijos detalę buvau užmiršęs ir tikrai bus įdomu, kaip serialas užgriebs šitą istoriją naujosiose serijose, kadangi dramos net ir praėjus porai dešimtmečių čia turėtų būti per akis.

Vienos istorijos, tiesa, Lynchas nesutvarko – praėjusios serijos apžvalgoje spėliojau, ar gali būti taip, kad Catherine, Andrew ir Pyto rasto rakto istorija gali būti taip toli atsiskyrusi nuo kitų ir galiausiai nesusivesti į kažkokią mistiką, ir pasirodo, kad tikrai gali. Lynchas ją vis tiek sugeba pateikti keistai ir įspūdingai, į banko saugyklą įvesdamas neaišku prieš ką protestuojančią ir aiškiai niekam neįdomią Audrey, turinčią bendrauti su stebuklingai lėtu banko prižiūrėtoju. Lyncho režisūra čia man yra aukščiausiame lygyje, nes net jeigu kažką stipresnio matome Raudonajame kambaryje, šioje situacijoje jis išnaudoja sau įprastą lėtumą, be pertraukų rodydamas lėtai judantį prižiūrėtoją, atnešantį Audrey vandens ir kalbantį su Andrew ir Pytu.

Tokiu būdu situacija iš tuščios pavirsta juokinga ir tikroviška, o prie visų subtilybių prisideda ir graži detalė apie tai, kokia didžiulė yra Tvin Pykso banko saugykla, dar labiau išryškinanti, kiek daug paslapčių turi šito miestelio gyventojai. Panašu, kad jos visos yra galiausiai sunaikinamos ir paleidžiamos į orą, ir serialas čia sprogsta tikrąja to žodžio prasme, kuomet Ekarto palikta dovana pasirodo esanti spintelėje palikta bomba. Apie veikėjų likimą galiausiai niekas neužsimena, ir nors Andrew ar Pyto praradimas serialui nebūtų žiaurus, Audrey, įtariu, kažkokiu būdu turėjo likti gyva. Koks gi serialas be jos?

Ir tada yra siužeto linija, kurią labiausiai vengiu aprašinėti, kadangi analizuoti Tvin Pykso keistenybes man yra vienas sunkiausių ir nemaloniausių šitų apžvalgų užsiėmimų – norisi, kad visi iš keistųjų scenų susidarytų tokį vaizdą, kokį nori, o aš pats tikrai nesu tas žmogus, galintis suvesti visas subtilias detales į vieną vietą. Tik visų šitų įvykių centre yra keli elementai, kurie atrodo pakankamai universalūs ir suprantami, kad į save atkreiptų dėmesį.

Pati serija yra keista nuo pirmųjų jos scenų, kai joks absurdiškas elementas neturi sau ribų. Kūperis tiksliai žino, kada pasirodys Log Lady ir kad ji atneš aliejaus pilną stiklainį, kurį pauosčiusi su Lora jos mirties naktį buvusi mergina atpažins tą kvapą, kas šiaip yra ganėtinai keista situacija net pagal šito serialo standartus, bet skųstis nematau prasmės. Jau pirmosios minutės nuteikia tam, kad šitoje serijoje galima tikėtis visko, ir būtent taip ir atsitinka.

Nenoriu daug kalbėti apie tai, kaip Kūperis ar Vindomas su Annie nusigauna į Black Lodge, tiesiog norisi pastebėti, koks nuostabiai gražus yra vaizdinys, kuomet vidury miško atsiranda didelės raudonos užuolaidos, už kurių slepiasi baisiausi šito pasaulio vaizdai ir įvykiai. Kaip ir visose „Twin Peaks“ detalėse, taip ir čia kontrastai yra intensyvūs ir reikšmingi, kuomet grožis atveda prie siaubo, panašiai kaip ir nuo pirmųjų serialo minučių šventąja laikyta Lora galiausiai tapo bene nuodėmingiausia savo istorijos veikėja.

Raudonuosiuose kambariuose įvyksta viskas, kas tik gali nutikti, ir tai nuosekliai aprašinėti turbūt būtų nuodėminga, nes čia vienas tų dalykų, kai jeigu kažko nematei, atpasakoti yra neįmanoma. Raudonajame kambaryje Kūperis vėl susitinka mažąjį žmogų ir Lorą, atranda savo paslaugųjį aukštąjį žmogų iš viešbučio ir jį saugantį milžiną (kurie, sprendžiant iš milžino žodžių, lyg ir yra vienas ir tas pats asmuo) ir mato dainuojantį juodaodį, ir kadangi juodaodžių seriale niekad nebuvo (kiek atsimenu, nebent Kūperį bandęs prigauti FTB agentas), šita detalė irgi atrodo reikšmingai.

Tuomet serija pereina prie siaubo ir pamatinių Kūperio baimių ir svajonių. Jis mato Maddy, įspėjančią saugotis jos pusseserės, ir galiausiai pačią Lorą, tarytum apsėstą velnio ir atrodančią klaikiai vampyriškai, tarsi pirmą kartą parodydama visą savo esybe po to, kai visą gyvenimą slėpė blogąsias savo savybes. Kūperis pamato šalia savęs gulinčią Annie, kurią iškart palaiko Caroline, taip akcentuodamas tikrąją savo gyvenimo meilę ir iš dalies parodydamas, kad Annie jam niekad nebuvo tik Annie, o labiau Caroline pakaitalas. Galiausiai jis susitinka ir pačią Annie, persimainančią į Caroline, baisiąją Lorą ir galų gale Vindomą – keturi žmonės, kurie, bent jau pagal serialo pateiktą informaciją, Kūperio gyvenimui turėjo daugiausiai reikšmės.

Ir tada Kūperis pasilieka su Vindomu, dar kartą parodančiu, kad jis nesupranta Black Lodge esybės ir nori pavogti Kūperio sielą. Bobas jam aiškiai pasako, kad taip daryti tikrai negalima ir kaip bausmę pavagia paties Vindomo sielą, lyg ir atkeršydamas jam už visas serialo metu padarytus baisumus, bet šiaip tokiame dideliame chaose Vindomo mirtis yra vienas iš daugelio dalykų, bendrajame kontekste nereiškiančių praktiškai nieko. Tik tai, kad iškart po to, kai Vindomas nukrenta negyvas, Kūperis išbėga ir sugrįžta jau su ta pačia išprotėjusia veido išraiška kaip ir Lora bei Bobas, kuris įsikūnija į Kūperį ir ištrūksta iš Black Lodge.

Prieš jam išeinant Lelandas pasako, kad nieko nenužudė, taip tarsi užtvirtindamas tą keistąją moralinę serialo pusę, kad visas blogybes padaro ne patys žmonės, o juose esantis Bobas, ir taip suteikia Kūperiui savotišką leidimą daryti tai, ką jis nori. Tik va neaišku, ar Kūperis išties palieka Black Lodge – vienoje paskutinių scenų jis bėgioja kiaurai per Raudonuosius kambarius, vėl ir vėl sugrįždamas į tą pačią vietą, tarsi parodant, kad tikrasis Kūperis ar jo siela pasiliko tuose kambariuose.

Tuo tarpu žiūrovai yra užtikrinami, kad Bobas tikrai išėjo į pasaulį Kūperio kūne. Paskutinėje „Twin Peaks“ scenoje per 26 metus Kūperis daužia savo galvą į veidrodį, kuriame jis atsispindi kaip Bobas, ir nekontroliuojamai juokiasi klausdamas, kaipgi laikosi Annie. Čia jau nelabai svarbu, ar tai buvo spjūvis „Twin Peaks“ sugadinusiems ABC televizijos vadovams, ar genialiausias kabliukas televizijos istorijoje. Tik akivaizdu, kad tokios pabaigos nebuvo matęs joks serialas. Ir pagaliau, praėjus tiek laiko, galėsim sužinoti, kas gi vyko po to, kai Kūperis į savo kriauklę išspaudė visą dantų pastą. Nesakykit, juk įdomu ir jums.

Kitos mintys

  • Ačiū visiems, kurie kartu su manimi ryžosi tokiam intensyviam maratonui, skirtam pusiau atgaivinti savo ir jūsų meilę šitam serialui, pusiau atgaivinti mano apkalkėjusius rašymo gebėjimus. Tvin Pykso analizavimas šitą serialą pakėlė į aukščiausią lygį, ką padarytį atrodė neįmanoma. Net jeigu serialas dėl suprantamų priežasčių kokybės prasme buvo pastebimai nusiritęs, geriausieji jo laikai pralenkia bet kokį mano matytą serialą savo originalumu ir atmosfera, kuri, labai tikiuosi, atgis ir naujosiose serijose.
  • Kol kas abejoju, ar naująsias serijas aprašinėsiu su tokiu intensyvumu kaip ir šias, kadangi jas visų pirma noriu patirti, o tik tada analizuoti. Tačiau tikrai neatmetu galimybės, kad apie jas rašysiu, nes tikrai tikiu, kad medžiagos ten turėtų būti. 18 valandų Tvin Pykso kažkiek minčių juk pagamins.
  • Su apžvalgomis, tiesa, dar nebaigiau. Savaitgalį aprašysiu ir „Fire Walk With Me“. Pamenu, kad pirmą kartą pamatęs tą filmą buvau priblokštas jo keistumo ir, principe, blogumo. Žiūrėdamas antrą kartą jį absoliučiai įsimylėjau. Žiūrėsim, kaip bus trečią kartą. Lynchas sako, kad „Fire Walk With Me“ bus labai labai svarbus naujosioms serijoms, todėl jo neapžvelgti būtų nepadoru.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą