2017 m. gegužės 3 d., trečiadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Dispute Between Brothers

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Davidas Lynchas 1990 metais išgyveno geriausius savo laikus, pilnai prasimušęs į meinstrymą su „Twin Peaks“ ir su filmu „Wild at Heart“ (kuris vis dar yra svaiginantis; Nicolas Cage‘as, dainuojantis Elvio dainas tarp prievartavimų ir psichozių, yra kažkas tokio) laimėjęs pagrindinį Kanų prizą, kas šiaip yra neįtikėtina, nes vis dar sunku suprasti, kokiu būdu šitie du kūriniai kada nors galėjo būti nuoširdžiai populiarūs, bet Lyncho tokių dalykų geriau neklausti, nes tiesaus atsakymo jis jums neduos.

Kad ir kaip ten bebūtų, du dideli projektai reiškė ir didelį užimtumą, ir dėl „Wild at Heart“ Lynchas praleido didelę antro „Twin Peaks“ sezono dalį. Yra istorijų, kaip ir kodėl Lynchas atrinko režisierius ir scenaristus šiam sezonui, tačiau aišku yra tai, kad jis šituo sezonu nebuvo patenkintas, ypač jeigu kalbėsime apie praėjusią seriją. Mes matėm, kaip įspūdingai, žiauriai ir plikai jis susitvarkė su Bobo tapatybės atskleidimu ir jo tragiškumo pateikimu, todėl neturėtų per daug nustebinti faktas, kad Lynchui nepatiko Lelando atgailavimas ir savotiškas atleidimas jam, visas baisybes nurašant į Bobo sąskaitą. Lynchui atrodė, kad tai yra pernelyg lengvas išsisukimas iš moraliai sudėtingos situacijos. Ir nors Lelando mirties scena man yra nuostabi ir išliekanti pačiame viršuje „Twin Peaks“ sukurtų stebuklų, turiu pripažinti, kad tame išties yra tiesos ir serialo nenoras tvarkytis su ypač rimtomis pasekmėmis yra mažų mažiausiai keistas.

Žinant tai, jog šiam sezonui didelę įtaką turėjo serialą rodžiusi ABC televizija – jie palaužė Lynchą ir Frostą, kad šie greičiau atskleistų Loros žudiką, - turbūt nenuostabu, kad jie norėjo ir švelnesnio serialo tono tam, kad išlaikytų po truputį smunkančius reitingus. Natūralu, kad laikais, kuomet televizija buvo kuriama pagal vadovėlį ir dramine prasme joje kažko rizikingo nebuvo labai ilgai (ką aš žinau, gal nuo kokių „The Twilight Zone“ laikų), norėta atsargumo ir atvirai kalbėti apie tėvo prievartautą ir nužudytą dukrą yra kiek per drąsu.

Tačiau serialui tikrai nepadeda šitos serijos tonas – linksmas, neįpareigojantis, tiek nuo veikėjų, tiek nuo serialo nuritęs sunkią moralinę naštą ir leidęs visiems atsipūsti be jokios rimtesnės priežasties. Lelando mirties paminėjimas niekam neminint jo padarytų blogybių primena „Sopranus“, kai laidotuvės tampa absurdo švente ir pretekstu į vieną vietą suvesti įvairiausius veikėjus. Taip daroma ir čia, po truputį parodant Audrey susidomėjimą visomis Saros pasakojamomis Loros istorijomis, smulkius Edo ir Normos žvilgsnius, Kūperio atsipalaidavimą ir ruošimąsi žvejoti, ir merą bei jo brolį, kurių nesutarimai sklando jau ilgai. Nepanašu į serialą, ką tik nagrinėjusį žiauriausią potekstę turėjusią bylą televizijos istorijoje.

(Tarytum patapšnojant sau per petį ar racionalizuojant tokį smagų toną, serijos pradžioje Kūperis pasako Sarai, kad viskas, ką Lelandas darė, buvo ne Lelandas, o Bobas, todėl apie visa tai visiems reikėtų pamiršti. Suprantu, kad Kūperiu nuo šiol daug kas tiki ir Tvin Pyksas yra keistas miestas, o Sara savo akimis matė Bobą, bet gal kažkiek vis tiek keista, kaip visi taip ramiai priima piktųjų dvasių, įsikūnijančių į aplinkinius, egzistavimą.)

Dėl to daug apie šios serijos eigą pasakyti nėra ko. Kaip kad praėjusios serijos pabaiga buvo panaši į serialo užbaigimą, taip į tai panaši ir bent jau pirmoji šios serijos dalis, ypač susijusi su Kūperio atsisveikinimais. Jie yra gražūs, suteikiantys serialui išties smagių ir netgi graudžių akimirkų (Trumeno ir Kūperio draugystė yra nuostabi, o Audrey pažadą sužavėti Kūperį kai ji bus vyresnė atsiminsiu prasidedant trečiajam sezonui), nors jas vėlgi gadina faktas, kad žinau, jog mūsų laukia dar daugiau nei pusė sezono. Pirmą kartą per visą serialą Kūperis ir „Twin Peaks“ vaikšto be tikslo, iš dalies pasidžiaugiantys laisve, nors iš tikrųjų besijaučiantis nepatogiai ir rodantys beigi darantys bet ką.

Todėl antroji serijos dalis yra tarsi naujo serialo pradžia, pateikiama taip, tarsi ji būtų netikėta ar intriguojanti, nors iš tiesų ji yra paprasčiausiai neįdomi, kylanti dėl dar neįdomesnių aplinkybių (Audrey gelbėjimas iš viešnamio buvo įdomus tik tuo, kad ten buvo Audrey ir Kūperis, visa kita toje istorijoje yra sumalta ir aferos ar nusikaltimai šitam seriale yra tiesiog paviršutiniški). Šioje vietoje nustebti yra sunku, kadangi serialas bet kokiu atveju negalėjo leisti Kūperiui ištrūkti iš šio miestelio. FTB vadovai, iki šiol pasirodydavę keisti ar bent jau priimantys (tokie kaip Albertas ar Gordonas), šįkart yra pragmatiški, griežti ir nenusiteikę ginčytis. Atrodo, kad net ir Kūperį gerai pažįstantį Rodžerį nustebina agento tiesmukiškumas ir aiškus žinojimas, ką jis padarė ne taip. Net pats Kūperis stengiasi save įkalinti šiame mieste ir geriau nusišalinti nuo pareigų nei palikti jį sužavėjusį Tvin Pyksą; pati situacija yra toli gražu neintriguojanti, tačiau veikėjų prasme (kaip kad dar kartą savo ištikimybę ir draugystę parodantis Trumenas) ji gelbėja visą situaciją.

Iš antrosios šio sezono pusės atsimenu mažai ką, o tie dalykai yra labiausiai susiję su jaunaisiais veikėjais. Atsimenu ir tai, kad ji mane nuvylė visokeriopai, tapusi visiškai ne tokiu serialu, kokį iš pradžių pamilau. Norėtųsi, kad šita peržiūra man viską įrodytų priešingai, tačiau pradžia yra nedaug žadanti: žudiko istorijos atsikratęs serialas jau nuo pirmųjų minučių neranda ką daryti ir mėtosi į visas puses, todėl bus įdomu stebėti, ar viskas išsilygins.

Kitos mintys

  • Audrey ir Bobis, į kurio šantažavimą Benas tiesiog nereaguoja, yra keistas ir dar nematytas suporavimas, atrodantis visai gražiai. Abu yra daug energijos turintys aferistai, ir nors Bobio ir Šelės meilė yra serialui neretai džiaugsmo suteikiantis elementas, kartu yra smagu galvoti apie tai, kaip jis su Audrey galėtų pakenkti Benui.
  • Nadina yra priimama į mokyklą ir tai vis dar yra istorija, kuri tęsiasi. Smagu matyti, kad Nadinai mokykloje sekasi ir jos didžiulės fizinės jėgos visiems padaro įspūdį, nu bet net veikėjų prasme ta istorija man yra pernelyg ne vietoje.
  • Tai, kad Normos mama yra slaptoji į miestelį turėjusi atvykti kritikė, yra nuostabus posūkis, kurio visai nesitikėjau ir kuris tobulai atsiremia labiau ne į siužetą, o į veikėjus. Savo etikos principų negalinti paminti mama, įžeidžianti savo dukrą ir vienintelį jai gyvenime džiaugsmą teikiantį dalyką – restoraną, - yra skausminga istorija, žavinti savo smulkumu ir netikėtumu.
  • Supratusi, kad šito miestelio jau negali nustebinti niekas, Catherine nusprendžia nesislėpti po apsiaustu ir Trumenui iš niekur nieko deda visą kalbą apie tai, kaip ją išgelbėjo angelas sargas. Taip kad jeigu nekantravote išgirsti, kaip Catherine sugrįžo iš numirusių, gavote taip išsiilgtą dozę.
  • Ai, ir dar grįžta leisgyvė Josie, tarsi Trumenui ir šiaip neužtektų problemų.
  • Paskutinėje scenoje serialas kabinasi į savo išsigelbėjimą – mistinius elementus – sugebėdamas į šviesą pradanginti majorą Brigsą ir nustebinti Kūperį. Dvasios ir kiti pasauliai yra kaip serialo koziris, slepiamas kiekvieną akimirką ir suveikiantis kaskart, dar kartą įrodantis, kad be tokių elementų šitas serialas negali egzistuoti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą