2017 m. gegužės 9 d., antradienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Double Play

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Atsimenat, kai pirmoje šio sezono pusėje kalbėjom apie vieną seriją, kurioje buvo sutvarkytos netikusios serialo istorijos? Iš tiesų jos ten nebuvo sutvarkytos, nes Maddy dar neišvažiavus iš miestelio pateko į žiaurią tragediją, o Josie tuomet irgi iki galo neatsisveikino, bet mintis man tada buvo nuostabi. Išmesti tai, kas kenkia serialui, ir palikti tik geriausias dalis yra rizika, kuria žaviuosi visada.

Šitoje serijoje tai yra pakartojama dar kartą, tik va dalykas tas, kad blogų elementų seriale yra prisikaupę tiek, kad principe sunkoka atrasti gerųjų. Bet vėlgi, pripažinti savo klaidas ir atsikratyti nereikalingų balastų yra nerealiai sveikintinas dalykas, kurį „Twin Peaks“ šioje serijoje daro su didesne energija nei matėm pastarosiomis serijomis, ir dėl to palieka šiokį tokį atsigavimo įspūdį.

Linksmiausiai ir gražiausiai užrišama yra brolių nesantaikos istorija, galėjusi pasibaigti tik vienu būdu (šiaip serialas būtų įgijęs visai kitokį atspalvį, jeigu Dveinas išties būtų nušovęs savo brolio našlę, nors nemanau, kad kas nors būtų pasiryžęs tiek rizikuoti). Dveinas galiausiai taip pat įsimyli moterį, kuri pakeri visus miestelio vyrus, su kuriais ji susitinka, ir atsiduria savo brolio pozicijoje, taip tarytum dar kartą parodydamas, kad jiedu yra vos ne tas pats žmogus, turintys tą patį likimą ir tas pačias moteris.

Su šita istorija susiję elementai man išties išaugo iš nesąmoningų iki turinčių įvairiausius atspalvius. Džekobis, kurio buvau labai išsiilgęs, irgi per kelias minutes užkimba už našlės kabliuko ir ja be galo susižavi, diagnozuodamas, kad ji tikrai nėra ragana, kaip kad buvo galvojančių. Pamatyti kvailą susižavėjimą rodantį Kūperį, Trumeną ir kitus taip pat yra didžiulė šventė, leidžianti be susinervinimo pereiti vis prie kitos scenos, nes viena iš priežasčių įsimylėti šitą serialą buvo jo nuoširdumas, o tokios scenos dvelkia tik juo.

Gražiai, tačiau ne taip linksmai užrišama ir Endžio su Diku istorija, dar kartą parodydama, kad jiedu išties būtų netikę tėvai ir kad Liusė yra tvirtoji tos potencialios poros pusė. Protingasis Endis, šitoje serijoje pasižymintis tokiais užsiėmimais kaip negebėjimu nusiimti pirštines, čia pripažįsta Liusei ir tai, kad jiedu su Diku šventai tiki, jog Nikis nužudė savo tėvus ir, žinot, yra velnias. Liusė galiausiai suorganizuoja nuostabią situaciją, kurioje daktaras papasakoja Nikio istoriją apie tai, kaip jo motina buvo išprievartauta ir kaip jis prarado savo įtėvius. Istorija yra pakankamai tvinpyksiška, balansuojanti ant ribinių taškų, kad sukrėstų žiūrovus. Ir šiaip ji dar kartą mane užburia tik šitam seriale sutinkamu sugebėjimu pasakoti istorijas be jokių flashbackų, tik leidžiant aktoriui ir muzikai dirbti išvien ir sukurti mistiką ir tragediją. Šitoje serijoje tai įvyksta du kartus – daktaro ir Kūperio atveju, kuomet pastarasis pasakoja apie savo ir Vindomo situaciją. Bet šiaip daktaro pasakojimas yra pakankamai nuostabus būdas užrišti Endžio ir Diko velnio paieškas, o kulminacijoje pamatyti juos verkiančius yra tiesiog tobula smulkmena.

Aišku, „Twin Peaks“ čia dar ir įrodo, kad kai nori pasiekti gerus dalykus, turi praeiti pro daug, daug antrarūšių ar penktarūšių, tokių kaip Džeimso situacija. Apie ją net nenoriu kalbėti daug, kadangi nuoširdžiai tikiuosi, jog ją matome paskutinį kartą (mano smegenys šitą situaciją po pirmos peržiūros buvo tiesiog užblokavusios, nors kažką atsiminiau apie tai, kad jis ilgai ir beviltiškai taisė kažkokią mašiną). Medinė vaidyba, niekieno nepaaiškinta mirtis ir galiausiai iš niekur atsirandanti ir blogais dialogais vedama meilė yra viskas, ko reikėjo šitos apgailėtinos istorijos pabaigai. Dar ir Donos, kuri pastarąsias kelias serijas tiesiog pasirodo po kartą kelioms sekundėms ir čia stebuklingai suranda Džeimsą, tarsi be jos jis nebūtų pabėgęs.

(Man visa šita istorija primena tą „Draugų“ seriją, kur Monika turi slaptą spintą, kuri yra žiauriai netvarkinga ir kurioje ji gali sukaupti visas savo netvarkingas mintis. Čia scenaristai taip pat į vieną vietą išlieja visus įmanomus blogus dalykus, kokius tik sugalvoja, kad tik kitose vietose būtų geriau. Sakysit, kad „Draugų“ ir „Twin Peaks“ lyginti negalima, bet va jūs pažiūrėkit pirmą „Draugų“ sezoną ir pamatysit, kad veikėjai abiejuose serialuose atrodo visiškai taip pat, kas teisiškai man leidžia naudoti tokius palyginimus.)

Taip kad didysis apsivalymas išties pagaliau įvyko, ir net jeigu tos blogosios istorijos truko vos kelias serijas (rimtai, Lelando mirtis atrodo tokia sena, nors praėjo dar tik penkios serijos), jos buvo taip nesutampančios su „Twin Peaks“ dvasia, kad spėjo įkyrėti visu kuo. Serialas čia, panašu, pradeda investavimą į ateitį, tiek užbaigiant abejotinas istorijas, tiek pagaliau rimčiau pasineriant į būsimąsias – Andrew pagaliau prisistato Pytui, į miestelį atvyksta paslaptingasis Ekartas, o Vindomas jau slepiasi miškuose. Žinant pastarųjų serijų kokybę nesinori prognozuoti, ar šitos siužeto linijos pasižymės išskirtine kokybe, tačiau serialui reikia kažko akivaizdžiai naujo ir galbūt mes tai ir gausim.

Kitos mintys

  • Jau užsiminiau apie Kūperio pasakojimą apie Vindomą, tačiau vis tiek norisi jį pabrėžti, kadangi jis yra kerintis ir įdomus. Agentas jau buvo užsiminęs apie pamiltą liudininkę, tik čia dar ir priduria, kad ji buvo Vindomo žmona, kurią pastarasis turbūt ir nužudė. Šiaip iš to, kad Kūperis žino visus Vindomo ėjimus (ir tos metaforos su šachmatais bet kokiame filme ar seriale yra baisiai banalios), galima suprasti, kad jiedu yra nerealiai panašūs ir kad jų susidūrimas, anonsuojamas jau kelias serijas, turėtų būti ypač stiprus, kas intriguoja dar labiau.
  • Džekobis yra nuostabus veikėjas, kas dar kartą išryškinama scenoje su išprotėjusiu Benu, kurioje Džekobis vis labiau ir labiau skatina jo išprotėjimą ir tiesiog užsirašinėja, tikėdamasis, kad Beno žaidimas su kareivėliais jį išgydys automatiškai. Audrey ir Džeris toliau nesupranta, kad norėdami bendrauti su Benu jie turi žaisti jo žaidimą kartu.
  • Leo, Šelės ir Bobio scena primena, kad „Twin Peaks“ gali sukurti įdomų siaubą, paremtą ne iššokančiais vaizdais, o bendrai kraupia atmosfera. Scena yra išties gąsdinanti ir dėl neaiškumo, ką Leo pasiruošęs padaryti, ir dėl apšvietimo, primenančio ketvirto ar penkto dešimtmečio siaubo filmus.
  • Tarp kitko, šitoje serijoje yra per akis auksinio laikotarpio Holivudo elementų, tokių kaip rūbai (ypač Andrew atveju), muzika, jau minėtasis apšvietimas ar net tematika kalbant apie Evelyn ir jos femme fatale/film noir prigimtį. Serialas į klasiką atsiremia ne pirmą kartą, nors šįkart man tai išsišoko labiau nei bet kada.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą