2017 m. gegužės 10 d., trečiadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Slaves and Masters

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Metaforos su šachmatais yra vienas baisiausių dalykų televizijoje ir kine, nes jos turi absoliučiai universalų pritaikymo mechanizmą su pėstininkais, karalienėm, strategijom ir kitais elementais, kad galėtum jas išvartyt taip, kaip nori. Turbūt dėl to man jos dažniausiai kelia šleikštulį, nes jos rodo kažkokį scenaristų tingumą ir ėjimą prie artimiausio atsakymo vietoje kažko originalaus.

„Twin Peaks“ šitą situaciją pataiso tokiu būdu, kaip kad pavertė smulkiuosius savo elementus į tokius, kurie tapo neatsiejami nuo serialo. Pavyzdžiui, tokie dalykai kaip kava ir spurgos yra serialo identiteto dalis ir šiaip tai yra žiauriai smulkmeniškas dalykas, bet „Twin Peaks“ jį kartojo ir kartojo, o veikėjai tą kavą gėrė ir gėrė tol, kol žiūrovai suprato, kad ji seriale yra ypač svarbi ir tokiu būdu Kyle‘as MacLachlanas kiekvieną savo gyvenimo dieną turi girdėti apie kavą, bet serialui tai išėjo į naudą (jaučiu, kad jam irgi).

Tą patį serialas padaro ir su šachmatais, iš pradžių panaudojęs juos kaip nelabai subtilų žaidimą tarp Kūperio ir Vindomo. Jų strategija ir ėjimai, įdedami į laikraščius, yra toks serialą stipriai sendinantis elementas, šioje serijoje atsiperkantis tuo, kad žiauriai nužudytas ir išniekintas lavonas yra pasodintas į kėdę vien tam, kad rodytų į šachmatų ėjimą. Taip ir plečiasi metaforos, pereidamos nuo laikraščių skelbimų iki nužudytų žmonių, ir dar kartą parodančios, kaip tobulai Kūperis pažįsta savo buvusį kolegą, tiksliai žinantis, kaip ir kada buvo nužudytas žmogus. Vėlgi, mažai smagesnių dalykų būna televizijoje nei du vienas kitą perpratę žmonės ir protingi scenaristai, iš to galintis išpešti naudą, o tokių, tikiu, čia dar užsiliko.

Dar smagesnis viso to pagilinimas yra Pyto kaip geriausio miestelio šachmatų žaidėjo įtraukimas į veiklą. Man šita istorija (sukurta grynai kaip komedija tragedijos vidury – classic „Twin Peaks“) visu kuo neša lietuviškų kaimelių ar rajonų kvapu, kai, girdi, Vytukas pas mus geriausias, ten imtynėse 1975 metais respublikinį čempioną paguldė ir dabar tik tuo gali pasigirti, nu dar savo alkoholizmu kažkiek. Pytas greitai įrodo savo viršenybę įveikdamas keturis vyrus vienu metu, dėl ko Kūperis jį kaipmat pasamdo savo padėjėju kovai su neprognozuojamu žudiku. Kažkas tvinpyksiško yra tame, kad kai aplink siautėja žudikas, policininkai daugiausia dėmesio skiria šachmatams ir metaforoms, ir akivaizdu, kad tai yra teisingas kelias.

Tvinpyksiškumu, tiesa, vienos istorijos čia niekas nepralenks. Siužeto linija su Beno išprotėjimu žaidžiant pilietinį karą yra viena iš nedaugelio tęstinumą turinčių istorijų, atsiradusi dėl to, kad Benas dėl didžiulių Tvin Pykso negandų (suėmimas dėl Loros nužudymo, Catherine šmeižtas, Henko agresyvumas) prarado savo galią ir protą ir tokiu būdu pasiekė visišką gyvenimo dugną, atradęs kažkokį pasitenkinimą žaisdamas su kareivėliais ir laikydamas save generolu. Ta situacija yra nuostabiai keista, tinkanti tik šito serialo aplinkoje ir glaudžiai susijusi su kitomis istorijomis, kas iš principo yra vienintelis elementas, siejantis serialą su praeities didybe (vis dar atvirai nesuprantu, kaip visi taip greitai pamiršo Bobo egzistavimą, Lorą ir kitus ką tik didžiulę reikšmę turėjusius elementus).

Ir kai praėjusioje serijoje sakiau, kad Džekobio metodai yra keisti ir turbūt nelabai priimtini moksliškai, dabar privalau atsiprašyti, kad kada nors išvis abejojau Džekobiu. Nes taip, niekas nerekomenduotų taikyti tokias technikas, kokias šioje situacijoje taiko jis, kuomet ragina dar didesnį Beno išprotėjimą, surengia visą vaidinimą, pasamdo būgnininkus ir generolus, ir galiausiai pasirašo taikos sutartį, kuomet šiaurė pasiduoda pietums, net jeigu tikrojoje istorijoje nebuvo nieko panašaus. Bet vis tiek ta istorija yra visokeriopai nuostabi, pilna humoro (Bobio nesusipratimas, kas aplink jį vyksta ir kur jis papuolė, yra kerintis) ir nuoširdumo (visi atvirai džiaugiasi, kai Benas pagaliau atsigauna ir susivokia aplinkoje).

Visų gražiausia čia yra tai, kad šita situaciją į tikrą (bent jau serialo pasaulyje) gyvenimą perkelia pagrindinius istorijų pasakojimo principus. Akivaizdu, kad Benui šioje vietoje reikėjo istorijos užbaigimo, kurio jis taip troško iš Loros ir kurios istorija pasibaigė kur kas anksčiau nei turėjo. Čia Benui lygiai taip pat reikėjo struktūros ir aiškios pabaigos, kurią Džekobis jam suteikė pasirašydamas paliaubas ir suteikdamas Benui pergalę, kurios jis jau seniai nebuvo patyręs. Nors ir panašu, kad jis dabar bus laisvas vėl tapti įkyriausiu ir nekenčiamiausiu serialo veikėju, jo istorijos kokybė ir energija yra vienas iš nedaugelio šiuo metu seriale džiuginančių veiksnių, todėl pernelyg galvoti apie ateitį šiuo metu nesinori.

Kitos mintys

  • Evelyn nužudo Malkolmą, Dona verkia, Džeimsas svajingai žiūri į tolį. Susitariam, kad apie šitą istoriją daugiau niekad nekalbėsim (kas turbūt reiškia, jog ji taps esmine trečio sezono dalimi).
  • Vindomo charakteris, kaip ir Lelando/Bobo atveju, šioje serijoje yra gražiai pagrindžiamas tuo, kaip jis kankina ir lengvai paguldo Leo, parodydamas, kad jis yra ir stiprus, ir pavojingas, ir pakankamai išprotėjęs, kad sukeltų problemų. Dar jis renkasi savo karalienę iš Donos, Audrey ir Šelės, kas yra keistas elementas ir mes apie jį dar pakalbėsim.
  • Kartu prie Josie prisistato Ekartas ir ta istorija vis dar nėra įdomi, nors intrigą kažkiek palaiko kažkuo pagrįstas Josie drąsumas, galbūt pasibaigsiantis kokia nors įdomesne gaida.
  • Daugiausiai šioje serijoje laimintis žmogus akivaizdžiai yra Norma. Ji jau nebesislepia būdama su Edu ir netgi gauna Nadinos palaiminimą, į darbą sugrįžta Šelė, o Trumenas pažada, kad Henkas daugiau niekada nelįs į jos gyvenimą. Neramumą kelia nebent tai, kad ji su Edu tarsi negali gyventi šia diena ir su juo vis kalba apie praeitį ir ateitį, nelabai pagalvodami apie šias dienas, kas gali būti šiokių tokių nelaimių užuomazga (kuriam veikėjui šitas serialas leido pernelyg džiaugtis gyvenimu?).
  • Albertas yra vienas iš labiausiai ir teisingiausiai pasikeitusių veikėjų, šioje serijoje esantis nuoširdus ir džiaugsmingas, apsikabindamas su Trumenu beigi džiaugdamasis Kūperio pasiekimais. Jis netgi pagiria kasdienišką Kūperio aprangą, kas dar kartą pagrindžia, jog Kūperis išties priklauso šitai aplinkai.
  • Seriją režisavo Diane Keaton ir režisūra čia išties yra nuostabi, net jeigu kiek pernelyg šokanti į akis. Tą šokimą aš matuoju kartais, kuomet turiu sustoti ir nusifotografuoti tam tikrą kadrą, ir šįkart tokių sustojimų buvo keliolika, nors skųstis tikrai negaliu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą